Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Meras

Icchokas Meras (g. 1934 m. Kelmėje) – prozininkas ir scenarijų autorius, diplomuotas radijo ir televizijos inžinierius. Vaikystėje per holokaustą neteko tėvų ir pats per stebuklą likęs gyvas buvo priglobtas ir užaugintas lietuvių kumečių šeimoje. Vaikystės išgyvenimai iš dalies atsipindi pirmojoje apsakymų knygoje Geltonas lopas (1960).
Pirmosios Mero knygos Getonas lopas (1960), Lygiosios trunka akimirką (1963), Žemė visada gyva (1963), Ant ko laikosi pasaulis (1965) Lietuvoje buvo sutiktos gana santūriai. Tuo metu kritikai neturėjo teisės įvardyti Mero išskirtinės vietos lietuvių prozoje, nes autorius buvo žydas, be to, oficialioje literatūrinėje hierarchijoje dominuoti turėjo valdžiai lojalūs rašytojai, besilaikantys socialistinio realizmo kanono. 1965 m. už romaną Lygiosios trunka akimirką Meras buvo pristatytas Respublikinei premijai gauti, bet, žinoma, jos negavo.
Daug daugiau entuziazmo Mero knygos sukėlė Rusijoje, Rytų Vokietijoje, kai kuriose Sovietų Sąjungos respublikose. Tačiau rašytojas nepateko į priveligijuotųjų luomą, buvo varžomos jo išvykos į užsienį, teko ne kartą perrašinėti kino scenarijus, ne visi filmai patekdavo į Sovietų Sąjungos ekranus (pagal Mero scenarijus pastatyti kino filmai Kai aš mažas buvau, rež. Algirdas Araminas, 1968; Birželis, vasaros pradžia, rež. Raimondas Vabalas, 1969; Maža išpažintis, rež. Algirdas Araminas, 1971).
Mero santykių su valdžia aukščiausiu įtampos tašku tapo 1971-ieji, kai Pergalės žurnale pasirodė jo romanas Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius. Romanas buvo publikuojamas iš anksto žinant, kad atskira knyga jis nebus leidžiamas, kad susilauks griežtos ideologinės kritikos. Meras vis tiek teikė romano rankraštį ir leidyklai, tačiau anoniminis recenzentas pareiškė, kad rankraščio neįmanoma pataisyti, jis iš principo yra antisovietinis. Nematydamas galimybių toliau laisvai dirbti, Meras apsiprendė emigruoti ir gavo tam leidimą.
Užsienyje Meras pelnė vis didesnį populiarumą ir pripažinimą, ne vieną premiją, jo knygos, išverstos į daugybę kalbų. Visą laiką Meras rašė lietuviškai, o jo naujos knygos (romanai Striptizas, 1976, Sara, 1982, apsakymų knyga Apverstas pasaulis, 1995) pasirodydavo JAV.
Šiandien jau galima drąsiai teigti, kad lietuvių literatūrai atsinaujinant, vaduojantis iš socialistinio realizmo kanono Mero proza septintajame dešimtmetyje buvo viena pirmųjų kregždžių. Dar daugiau – šiandien ją galime skaityti be jokių nuolaidų politinėms aplinkybėms, o tokių pavyzdžių iš to meto turime labai mažai.
1963 m. pasirodęs Mero romanas Lygiosios trunka akimirką savo minimalistine, lakoniška, švaria kalba jis neabejotinai išsiskiria to meto liaudiškos, plepančios, buitinės prozos kontekste. Romano kalbos simbolinį kodą visų pirma išduoda kalbos ritmas, artimas poezijai. Romano struktūra – šachmatų partija, kurią geto viršininkas Šogeris pasikviečia žaisti talentingą žydų berniuką Izaoką Lipmaną. Žaidimo sąlygas, kurios leistų pagaliau nugalėti jauną šachmatų genijų, nustatė Šogeris – jeigu Izaokas pralaimi, pasmerkia žūti geto vaikus, tačiau pats lieka gyvas; jeigu Izaokas laimi, vaikai lieka gyvi, o jis ir jo mylimoji Estera žūva. Romane matome tapimo savimi procesą, savęs paties kūrimą, egzistencialistų pabrėžtą mąstymo, jausmų ir veiksmų vienovės būtinumą. Nežmoniškos žaidimo sąlygos yra ir totalitarinių režimų metafora. Jaunasis Izaokas parodo, kad ir nežmoniškiausiomis sąlygomis galima išlaikyti orumą, kad visuomet yra laisvė rinktis.
Lygiosios trunka akimirką – pirmasis romanas lietuvių literatūroje, taip skaudžiai ir sykiu subtiliai prabilęs apie holokausto problemą. Vaizduodamas tragišką žydų tautos likimą Meras žiūri ne tik į tautybes, bet ir į atskirus žmones. Gėrio ir blogio jėgoms atstovauja ne tautybės savaime, o žmonės.
Santūri, lakoniška Mero romano kalba primena Hemingvėjaus (Hemingway), Kafkos ar Beketo (Beckett) prozą. Mero kūrinyje, skirtingai negu kai kuriuose XX a. moderniosios prozos kūriniuose, nesuabejojama žmogaus orumu, reiškiamas gyvenimo geismas. Kaip sako Rimvydas Šilbajoris, „Meras, rašydamas apie žmogų, išmoko absurdo logiką ir išstudijavo įvairius beprasmybės atspalvius. Bet ir vėl: jis nesutinka su tuo, kad esminės mūsų vertybės arba yra, arba turėtų būti absurdiškos“.
Modernios ir kartu skaidrios formos Mero romanas Lygiosios trunka akimirką sukrečia pasakojama geto istorija, pakylėjama iki universaliausių filosofinių ir etinių klausimų.

Rimantas Kmita

Literatūra

Meras

Ar žinote, kad...